Titulinis   Titulinis   Paieška   Kalbos pasirinkimas
Logo
 
 
 
 
 
 
 
Lietuvos teatrų tyrimas I
 

 

VšĮ Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras 2010 metais pradėjo kompleksinį tyrimą „Lietuvos dramos teatrų sistemos efektyvumo tyrimas ir modernizavimo gairės“. Šis tyrimas yra atliekamas turint tikslą pateikti Lietuvos teatrų sistemos modernizavimo gaires. Šiam tikslui pasiekti atliekama skirtingų teisinių formų teatrų sisteminė analizė, įvertinant teatrų valdymą ir veiklą bei finansavimą teisiniais, o taip pat ekonominės ir kūrybinės veiklos aspektais. 

Tyrimas vykdomas dviem etapais. Pirmiausia tiriami valstybės dramos teatrai. Pirmasis tyrimo etapas įgyvendintas 2010 m. rugsėjo-gruodžio mėn. Tyrime dalyvavo: Nacionalinis dramos teatras, Kauno dramos teatras, Jaunimo teatras, Rusų dramos teatras, Klaipėdos dramos teatras, J.Miltinio dramos teatras, Vilniaus Mažasis teatras, Šiaulių dramos teatras. Buvo tiriama šių teatrų veikla 2007-2009 metais.

Lietuvos teatrų tyrimo 1-ojo etapo visas tekstas čia

 

Lietuvos teatrų tyrimo 1-ojo etapo išvados:

• Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas teatrų teisinės formos aspektu nebuvo projektuojamas į valstybinio sektoriaus teatrų reformą. Sprendimo teisė dėl valstybės teatrų teisinės formos buvo palikta Kultūros ministerijai.

• Valstybės asignavimai nėra tiesiogiai susieti su teatrų kūrybine programa ir jos vertinimas nėra esminis kriterijus skiriant teatrams asignavimus. Dėl valstybės biudžeto pakeitimų metų eigoje koreguojant teatrų biudžetus šis kriterijus taip pat tiesiogiai nėra taikomas.

• Nėra valstybės asignavimų biudžeto sudarymo specialios metodikos teatrams. Teatrams taikoma bendra biudžetinių įstaigų sąmatų sudarymo tvarka pagal ekonominės klasifikacijos straipsnius neatitinka teatro kaip ūkio subjekto, vykdančio kūrybinę ir ekonominę veiklas, specifikos.

• Įvertinant tai, kad teatrų veikla yra dinamiškas bei nuolat kintantis procesas, įtakojamas ir išorės veiksnių, yra sunku tiksliai planuoti išlaidų sąmatas, todėl patvirtinti teatrų biudžetai neatitinka jiems skiriamų valstybės asignavimų faktinių išlaidų ir metų eigoje teatrai priversti perskirstyti išlaidas pagal biudžeto straipsnius, o ši procedūra apsunkina jų veiklą. 

• Teatrai savo kūrybinius planus sudaro neįsipareigodami jų laikytis. Beveik visi teatrai metų bėgyje keičia savo planus ir įtraukia į juos kitus spektaklių pavadinimus, kuriuos režisuoja kiti režisieriai negu buvo suplanuota.

• Konkursų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų vadovų pareigoms užimti tvarkoje Kultūros ministerija yra numačiusi reikalavimą pateikti kūrybinės veiklos programą penkeriems metams. Tačiau vėliau teatro vadovo veikloje nėra jokiais teisės aktais numatyto reikalavimo vykdyti šią programą ar bent laikytis esminių jos nuostatų ir krypčių.

• Lietuvos regionuose esantys teatrai gastroliuoja daugiau nei Vilniaus teatrai. Galima daryti prielaidą, kad gastrolės leidžia regionų teatrams pasiekti didesnį publikos skaičių negu tik stacionare rodomi spektakliai, o Vilniaus teatrai tokio ryškaus intereso ir motyvacijos neturi.

• Tarptautinis bendradarbiavimas ir spektaklių išvežimas į užsienį valstybės teatruose yra neišplėtotas. Jis daugiausiai priklauso nuo atskiro teatre dirbančio menininko (režisieriaus arba aktoriaus) individualios veiklos pristatant savo vardą ir spektaklius užsienyje.

• Edukacinė veikla valstybės teatruose yra fragmentinė ir neturi kryptingo tęstinio pobūdžio. Ji pagrinde suprantama tik kaip spektaklių vaikams kūrimas ir rodymas. Edukacinės veiklos komponentas nėra išskirtas teatrų sezoninėse kūrybinės veiklos programose.

• Valstybės teatrų bendradarbiavimas su kitomis kultūros organizacijomis nėra išplėtotas ir jis pagrinde grindžiamas teatrų teikiama patalpų nuomos paslauga.

• Nenustatyta, kaip teatrams skiriant valstybės biudžeto lėšas atsižvelgiama į jų gaunamas pajamas. Pastebima tendencija – kuo daugiau teatrai uždirba patys, tuo jie yra mažiau dotuojami ir atvirkščiai – kuo mažiau uždirba, tuo daugiau dotuojami.

• Teatrų lankomumo vertinimas pagal pagrindinės salės žiūrovų skaičių neatspindi tikros padėties, nes teatruose naudojamos ir kitos salės (scenos) arba dėl atskiruose teatruose vykdomų rekonstrukcijos darbų spektakliai rodomi ne stacionare, o kitose patalpose.

• Valstybės teatrų patalpų užimtumo vertinimui yra nepakankamas žiūrovų salės užpildymo ir pajamų skaičiavimas. Nevertinamas naujų kūrinių repeticijų, kitų kultūros renginių, atitinkančių teatrų veiklos prioritetus, bendrų projektų su kitais teatrais ir kultūros organizacijomis skaičius.  

• Pagal naują scenos meno priemonių įsigijimo, apskaitos ir nurašymo tvarką teatruose materialus ir nematerialus turtas apskaitomas kaip materialiojo turto vienetas. Atsižvelgiant į tai, kad nematerialus turtas pripažįstamos autorinių teisių objektu, dėl kurio pasirašomos atskiros sutartys, kyla klausimas, kaip ši scenos meno priemonių sudėtinė dalis gali būti susieta su materialiuoju turtu ir pagal tą pačią tvarką apskaitoma ir nurašoma?

• Nėra žmogiškųjų išteklių poreikio skaičiavimo metodikos pagal atskiras darbuotojų kategorijas, todėl sunku nustatyti realų darbuotojų skaičiaus poreikį konkrečiame teatre.

• Įstatymais nustatyta galimybė remiantis kolektyvine sutartimi sudaryti terminuoto darbo sutartis su kūrybiniais darbuotojais praktiškai nėra veiksminga valstybės teatruose. Neterminuoto darbo sutartys su kūrybiniais darbuotojais neleidžia atnaujinti trupių ir per brangiai kainuoja valstybei.

• Dėl darbo apmokėjimo sistemos ribojimų valstybės teatrai negali įdarbinti ir išlaikyti aukščiausios kvalifikacijos specialistų, kurių darbo vertė rinkoje ypač didelė.

• Teatrų kūrybinių planų įgyvendinimą ir aktorių užimtumo tendencijas didžia dalimi lemia teatruose spektaklius statantys režisieriai.      

• Teatrų kūrybinių darbuotojų atestavimo sistema daugiau formali, nei leidžianti objektyviai įvertinti darbuotoją bei kokybiškai formuoti trupę.

• Valstybės teatruose darbo santykių sistema yra pasenusi ir neatitinka ne tik kūrybinės teatrų specifikos, bet ir šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimų.   

• Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme nurodyta viena esminių Kultūros ministerijos, kaip Vyriausybės įgaliotos institucijos įgyvendinant ir koordinuojant valstybės politiką teatrų veiklos valdymo srityje, funkcijų yra nustatyti nacionalinių ir valstybės teatrų plėtotės strategiją ir ją įgyvendinti. Iki šiol tokios strategijos kaip teisės akto Kultūros ministerija nėra parengusi ir patvirtinusi.

 

 

Dot   © Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras Dot   Šv. Mikalojaus 15-8, LT-01133, Vilnius, Dot   Tel/fax 370 5 2610866, info@theatre.lt